Penktadienio eiliukas 3

TYLĖTI

Norint tylėti, nereikia jokios energijos,
Jokios išminties, bet niekas netyli:
Vos gimęs vaikelis pradeda verkti, mekena ėriukas,
Net vergai buvo kalbantys darbo įrankiai.

Kalbėti moko mama, darželis, oratorių mokyklos,
Bet jokia mokykla neišmoko tylėti,
Neišmoko tylėti kalėjimas, kol yra išnaudotojų,-
O kai jų nebėra, nebelieka prasmės ir šaukti.

Tylėti leidžiama kiekvienam. Net galvojančiam prieš.
Gali kiekvienas tylėt apie Dievą, degtinę ir pinigus.
Už tylėjimą nieko neteisia, jei neturi ko pasakyti,
O turinčiam ką pasakyti - už žodį reikės atsakyt kaip už daiktą.

Niekas iš tolo neregi, ką tyli žmogus,
Neregi ir žmogus, ką tyli kiaulė ar kirminas,
Nors tylėjimas jų suprantamas ir be žodžių:
Paėst, atgulti, daugintis, bet šitaip - ne visą amžių.

Tylėti reikia laiku, po laiko tyli pats laikas -
Jis pridurti nė žodžio jau niekam negali,
O gyvenimas eina, ir tyli ne tik nebyliai,
Bet ir tie, kurie turi šitokią teisę.


/STASYS JONAUSKAS/