Vaikystėje labai mėgau suptis. Ant sūpynių. Visokiausių. Hamake. Ant mamos rankų. Ant tėvelio kelių. Ant karstynių. Valtyje. Medžių viršūnėse. O kai sykį draugės namuose išvydau medinį arkliuką, jis tapo mano svajone :) Nors arkliuko niekada taip ir neturėjau, bet jis liko mano širdyje kaip vienas iš vaikystės brangių atsiminimų.
Suptis patinka lig šiol. Tik dabar greičiau bloga pasidaro. Tai ne supuosi, o siuvinėju. Savo vaikystės svajonę ant lipnių lapelių dėklo. Ir dalinuosi su jumis kioskelyje PELĖDOS NAGELIS.
Siuvinėto motyvo dizainas iš "Rouge" / Agnes Delage-Calvet, Anne Sohier-Fournel, Muriel Brunet, Francoise Ritz.
Suptis patinka lig šiol. Tik dabar greičiau bloga pasidaro. Tai ne supuosi, o siuvinėju. Savo vaikystės svajonę ant lipnių lapelių dėklo. Ir dalinuosi su jumis kioskelyje PELĖDOS NAGELIS.
%2B-%2BCopy.JPG)
Labai miela ir gražu !
AtsakytiPanaikintiAš irgi visada mėgau supynes, net vyresnėse klasėse su geriausia drauge "po pamogų" išsliūkindavome tiesiog pasisupti ir pabendrauti. Ir visai tik nesenai pastebėjau, jog iš ties kažkaip pradeda pykinti po ilgesnio laiko supimosi... senatvė? =D
AtsakytiPanaikintiLabai ačiū, Sandra :)
AtsakytiPanaikintiRūta, gal dar ne senatvė, ką? Senatvė bus, kai supsimės supamajame krėsle ir NEBUS bloga :)
Nuostabus arkliukas Julia :)
AtsakytiPanaikintiReiks parsinešti iš rūsio savo medinį arkliuką ir pabandyti pasisupti :D