Draugai, prisimenu tas valandas, kur prašnekėjome
kartu lig paryčių, jaunatviškai, laisvai,
ar kur dainuodami, triukšmaudami būriu mes ėjome
vidurvasario žydėjime liepsnojančiais laukais,
dalindamiesi savo nereikšmingom nuotrupom, vaikyste,
ir savo liūdesiu, tragedijom, ir pergalės lašais,
ir kur praleidome bandydami išspręst žmogaus ir žemės mįslę
jaunatviškai, ir optimistiškai, karštai.
Bet užu vis labiau, draugai, kai žiūriu atgalios,
prisimenu aš jus už valandas vienatvės ir tylos,
kai būdavom kartu, suprasdami be žodžių ir kalbos,
žiūrėdami į vakarą, ar veidą, ar žvaigždes,
kalbėdamiesi tik per tylą, per akis - kai gėrėm mes
svaiginančias draugystės ir tylos gelmes.
/JONAS MEKAS/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą