Penktadienio eiliukas 29

NIEKINGA HARMONIJA

...

Nieko nėra blogiau kaip žiūrėt

į vėjo genamus ir paliekamus debesis

saulė kai kurių kraštus apveda savo bejausme šviesa -

didybė sukrečia - įžeistas stovi visatos ertmėj

ir iš nuoskaudos grama didingos mintys

o akys nespėja

sudėliot energingų įžvilgsnių

...

tad lieka viena kita iliuzija:

ką tu matai tai ir išlieka

vaizdinys yra sutvėrimo tikslas kaitos prasmė

mažoji tavo tuštuma reikalinga

kad gaustų erškėta žvaigždžių tuštuma

kad jūra galėtų ramiai čiulpt dangaus ledinuką

o smėlis tekėti iš kapo į kapą

...

galvoji kaip antkapis užmirštas ir pakrypęs

menkas akmens vabalėlis prismeigtas laiko

yra žinai yra organai tačiau

tai nėra mintys kurios įrodytų

jog tavo baimingas virpėjimas yra atsakas

į gūdžiai mirtiną kaitą dienų kurios tik kita

iliuzijų pusė ir šitai suvokęs

nespėji net sau pasiguost

...

...

/VYTAUTAS RUBAVIČIUS/