Sėdi senutė po obelim,
Šviečia iš tolo plaukai žili.
Knyga ant kelių, žolynų rykštė.
Eina vaikutis prie peteliškės...
Visa, ką mato, pati sau kalba,
Plaštakių vainikas - jai aplink galvą.
Bėga atbėga vaikas žole,
Surinktas beria beria gėles.
- Močiute, ar tavo galva šventa?
- Ką tu, vaikeli, jinai tik balta...
Nukrenta lapas, bliauna avelė,
Užmiršta rykštė - senutei ant kelių.
Stebi juos paukštis nuo medžio šakos,
O vaikas verkia, nežinodamas - ko...
/MARCELIJUS MARTINAITIS/
%2B-%2BCopy.JPG)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą