Penktadienio eiliukas 91

PRIE MANO KRAUJO PRISIDĖJAI

Ir žeminsiuos prieš saulę,
Jos įsiliepsnojusi šviesa mane
Vis pasitikdinėjo, tu, prasišvietęs
Spinduly, davei akis.

Ir žeminsiuos prieš sužaliavusius
Žvaigždynus, ėmiau giliai
Į širdį, kad ir paskutinis
Kraujo lašas
Mažesnis už akimirksnį
Žvaigždžių.

Ir žeminsiuos prieš smėlio
Saują, esu mažiau, negu
Jos akmenys ir vėsūs
Ąžuolai.

Ir žeminsiuos prieš penkių
Pirštų duoną, ji mane
Palaikė stamantriai žvyringų
Skardžių gūrančioj viršūnėj
Ir vertė akimi pagauti
Vėjo nešamą pasparnę.

Prieš tyrą vandenį,
Be jo širdis išdegtų,
O žolė nubluktų.

Daugiau šioj žemėj lyg tai
Ir prieš nieką.

/ANTANAS KALANAVIČIUS/