Penktadienio eiliukas 4

Kartais galvoju: kaip gerai, kad gyvename miške. Ne tik todėl, kad į namus plūsta "pušinis" oras, po langais noksta žemuogės ir dygsta grybai, sniegas išlieka baltas iki pavasario, bet ir todėl, kad arti nėra knygyno. Beveik visada, kai tik atsiduriu mieste, kažkaip stebuklingai atsiduriu ir knygyne. Ir iš ten beveik niekada neišeinu tuščiomis. Šįkart mano laimikis - Kęstučio Navako eilėraščių rinktinė "Stalo sidabras". Pati nukrito tiesiai į rankas knygyne iš lentynos. Ir penktadienio eiliukas iš jos. Linkiu visiems tokių mielų nutikimų - krentančių į rankas knygų :) Beje, ar užsukate kartais į knygyną?


PŪGA - KELIONĖ

įstrigo snaigės medžių ratiluos
bei raktai spynose - ir jų pavėnėj
vidurnaktį nubundam nuo tylos
kai už langų ore sudyla vėjai

dangaus kareiviai papliūpom baltom
kažkur padebesy sušaudė dieną
ir sniegas krinta žemėn pašnibždom
į šešėliuotą gatvės mėnesieną

užsnigdamas visus nakties kelius
skardinę žvaigždę dovanas karalių
užsnigdamas ir automobilius
pakibusius aukštai virš ilgo kelio

greit radijo bangas sniegai užklos
o puslapiuos baltuos pranyks raidynas
vidurnaktį pašokam nuo tylos
ir koks nerealus tas nubudimas

kokie neberealūs tie delnai
tamsa ant pirštų sukreša lyg lajus
nes žiba žiburys tiktai tenai
kur Sniego Karalienė laukia Kajaus

1990 03 08, 05.27


/KĘSTUTIS NAVAKAS/