Šį eiliuką skiriu jums, mano mieli draugai. Ir linkiu kantrybės skaitant jį iki galo.
ORIJOS KALNE MIEGANČIO BARBUTĖS SENELIO ATSIŠAUKIMAS
(parafrazė iš kito - mums nežinomo autoriaus - teksto, t. y. iš anonimo)
man vis tiek kas tu ir kuo verties kad
pragyventum: man rūpi ko tu trokšti, ką nori žinoti
ir ar ilgies to kas tavo širdžiai žadėta
man vis tiek kiek tau metų, man rūpi ar galėtum būti
kvailai įsimylėjęs, užsisvajojęs, patyręs kvailą gyvenimą
man nerūpi tavo žvaigždžių horoskopai, man rūpi ar pažinai
širdgėlą, išdavystę ir - ar po to- likai toks pat
atviras viskam, neužsisklendei savyje kaip sraigė
savo lūšnelėje
man rūpi ar ištveri sėdėdamas ar ištveri
sąnarių skausmą, ne vien savo: ir mano
ir visų mūsų - ar nepuoli krutėt, kad išsivaduotum
nuo jo
man rūpi ar ištveri džiaugsmą - savo mano ir visų
kitų, ar gali šokinėt kaip laukinis apimtas ekstazės
šiurpo - iki plaukų galiukų, nago juodymo - neprimindamas
mums: atsargiau, yra tabu, mes tik padargai ir t. t.
man nerūpi ar tiesa ką tu kalbi, man rūpi ar gali apvilti
kitą, siekdamas save pateisinti (laikydamasis
doktrinų) ar gali būt laikomas išdaviku dėl to
kad neišduodi
man rūpi ar moki pasitikėt ir tuo pačiu būt vertas
pasitikėjimo: ar moki įžvelgti grožį kur jo nėra ir ar
moki semtis iš jo, t. y. iš gyvasties šaltinio
man rūpi ar gali po pralaimėjimo (savo ir mano) stovėt
ant Orijos ežero kranto ir šaukti į
mėnulio nakties pilnatį: priimu viską taip kaip yra!
man nerūpi kur tu ir kiek tavo piniginėje, man rūpi ar
kaip niekur nieko kelies po rūpesčių nemigos, po to kai tau
buvo lupama oda, laužomi kaulai, talžomas snukis
nes tau labiau rūpi tavo šeima, vaikai
man nerūpi kas tu, atėjęs čia prie Orijos ir iš kur
tu: man rūpi ar kremacijos (kartu su manim) metu nešoksi
lauk iš ugnies, nepulsi atatupstas kuo toliau nuo įvykio
priežasčių
man nerūpi tavo baigti ar nebaigti mokslai, su kuo kartu
esi studijavęs, sėdėjęs kalėjime, man rūpi į ką tu remies
savyje kai aplink - nebėra į ką remtis: man rūpi
ar tu gali būt su visais kai esi vienas pats ar esi
kupinas bendrumo jausmo savo vienatvės akimirkomis
2002, vasarai baigiantis
/VYTAUTAS P. BLOŽĖ/
2010 m. kovo 26 d.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą