buvo sapnas ar dvasia
toks debesėlis ant dviejų parapijų
o ilgutėliai krapijo kaip didelis
jo pakraštėliais švietė dar apyžalės
senų miškų ir kadugynų akys
debesų liežuviai tegu plaka ką nori
nusės sidabro miglelė ant akinių ir plaukų, tik žibėsi
žemažiūris, į šviesą judėsi kiek apgraibom
bus ramu tartum jūros, dievų pamirštos, dugne
ant kalvų kupoliavusi motina braidžioja duburiais
renka sūrias vandenžoles, ašarų prisigėrusias
jūrų elniai, arkliai romūs prieina rankų jai palaižyti
šventoriaus papartis žydi, raudonosios knygos vijoklis
ir pakanka visiems žiedų, kurie tik po du, vienas, apjuoktas
dabar visų mylimiausias, gražiausi jo jaučiai, vagos pačios
tiesiausios, riebios ir plačios, žiba rasom apsitaškiusios
jūrų rasos - maži burbuliukai iš plaučių
iš oro, dešimtmečiais gyvasčiai nuolaidžiavusio
jokio juoko nei bruzdesio, vien vos įmatomos šypsenos
muzika gyslose, ritmas, glaudus palankumas ir nuojauta
kad begalinis, giedrų ir audrų nugyventas, prasideda jau iš tikrųjų
/VLADAS BRAZIŪNAS/
%2B-%2BCopy.JPG)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą