MEDIS IR PAUKŠTIS...
Du virpantys sparnai
ant liaunos medžio viršūnės.
Sakytum, sklendžia,
bet iš tiesų nutūpęs ten.
Nesaugi vieta atokvėpiui,
linguoja prieglobstis,
bet paukščio ramstis -
spontaniškas šokis.
Jis junta po nagais
lapus,
kamieną,
žemės srūvančius syvus,
giluminius pasaulio tvinksnius...
Keri tas mirksnis,
kai
paukštis turi šaknis,
o medis - sparnus.
...
...
/GUEORGUI KONSTANTINOV/
...
(Vertė L. Masytė)
%2B-%2BCopy.JPG)
visaip mėginu įsivaizduoti savo senatvę: nuo šalčio apšarmojusius vilkus, degančius auksinius pinigus po žeme, Trumbambickį, kuris bandą ganė, o beganydams užsimanė; manė manė užsimanė – rūgšto pyno be smetono ir mergikės be sijono – taip dainuodavo Julikė Budrauskikė, aštuoniasdešimtmetė ciocė, kuri andai man atstodavo vaikų darželį: jinai, kad man būtų smagiau, buvo visiškai suvaikėjusi, traukdavo tokias talaluškas nuo ryto iki vakaro – o aš dėjausi galvon, mokiausi nesąmoningai, kad senstant būtina vaikėti – tada nieko baisaus; galvoju, kad išmokau iš Julikės visko, ko reikia, dėl to turėtų būti graži mano senatvė, net jei būsiu bjaurus senis. (pasiilgau jusu visu :) )
AtsakytiPanaikinti