Penktadienio eiliukas 36

KVEPIA*

nieko pakeist negaliu, kai už kregždę įaugi voratinkly,
barsto riešutus senas mėnulio lazdynas ir rožynai nutyla
žydėti kartu su šviesa palei upės tekėjimo kryptį

tas ryškus lempučių žydėjimas naktį, kol dar plaka žvaigždė
elektros mergaitėj, išeinu vis dar basas į apnuogintą aikštę,
kad surasčiau laiškelį, iš plauko nunertą, ir prisėsčiau ant

kranto, kur mylisi rūkas, išgerti arbatos su citrinos drugiu,
šitas skonis man primena vasaros mantrą, iškarpytą iš
žilo, burnos be dantų, kai viskas tik tveriama iš kaulų

ir sruogų ir tu iš mėnulio ploniausių plaukų, graudu,
kad save miesto varpui apnuoginau, o prie Viešpaties stalo
kėdės nerandu, tik laiškelį, kurį parašiau atsisveikint,

dabar narsto jį senas mėnulio lazdynas, auga plaukas,
gal tavo? į tylą, girdžiu, kaip rožynai netyčia pražysta...


/ERNESTAS NOREIKA/

*taip kaip kvepia labiausiai